Kai gera.
Kai niekas nebegelia.
Ir žinau,
kad dar vakar
snigo.
Mano atviros akys
šypsosi šiandien
žiogams.
Jie svirpia.
Ir kai
nustojau
juos ignoruoti –
išgirdau
KAIP TOBULAI
išėjęs pavasaris
ateina
į delnus
tikrumu.
Net kai
visu kūnu
nemoku
nežinau
kaip
išreikšti
kad
nepradėčiau
šokinėt
per sniegus –
minkštu, pūkuotu šaliku
prisidengiu šypseną-
rankomis glostau
stiklo gaubtą,
slepiantį
iliuzinį mažą namuką
ant kurio
puriais trupiniais
krenta
balti dangaus dribsniai –
vos man papurčius ranka..
Kas pasakys –
ar tikrai tai tik iliuzija?
Jei ir tu
girdi
žiogus –
mes išlauksim
iki kito pavasario.
Kuris ateis
atsinešdamas
jūros ošimą
ir mano dideles atviras akis.
Mes išlauksim,
net jei reiktų
užsimerkti
iš skausmo
per žiemą.
