Ties pusiauju susitinka tyliai snaigės ir saulė – beveik neįmanoma šitiek ilgai laukti pavasario po švarku slėpti meilę ir niekam nerodyti beveik neįmanoma šitiek ilgai dūsaut iš ilgesio prinokus nekristi išeit ir negrįžti iki kito pavasario prirakinti tikėjimą nepaleisti atleisti bet niekada nepamiršti mataruot kojom ant pasaulio krašto nusimetus šarvus ir švarkus – beveik neįmanoma bet vis tiek verta žydėti girdėti tavo širdies plakimą banguoti su jūra išleisti jaukumą visus nuodus sudėt į dėžutę išsiųsti laivais į Kolumbiją ir niekada neprisiminti beveik būtina.
Hilke Rosenboom "Vadovėlis princesėms" sako, kad "Princesės niekur neskuba. Jos viską ramiai apsvarsto".
*kaip būna geeera kai snieguotą žiemą važiuoji naktiniu miško keliuku ir stebi kaip į langą skrieja snaigės..:)
GAMTOJ visada TAAAAIP..!:]
***
Per pusnis išeina sunkumas iš kiemo širdyje palikdamas besmegenius be morkų su šypsenom ir tikėjimu
jų delnuose visos mūsų istorijos išrašytos gniūžčių ridenimu
nors ištirps ir išnyks – vis tiek juk
fotografuosimės ir gyvensim ant stalo rytą/vakarą – saulę TAIP degančią širdį primins.
Per pusnis išeina sunkumas iš širdies į širdį sugrįžta drąsa ir mėlyni balionėliai meilės
per pusnis mes bėgam pasitikti vaikystės ir juokiamės sukritę viens kitam į glėbį.
***
*filmai ant sienos *spalvotos kojinės *šeima *bilietai į Briuselį *tikėjimas vietoj baimės *apelsinai *pusnys *Givenchy, kvepiantys gervuogėm *ir širdis, kurioje telpa TIEK šilumos*