ir sušaudytam danguje
beieškodama paukščių-
suprantu, kad tikrai
ne-sapnuoju.
Viskas kartu
kaip kumštinėj pirštinėj
išyra
išnyra
lašais
ir nubėgančiais siūlų takais,
kuriais jau nebeisim.
Net kai tikiu.
Apdulkėjusiais vokais,
kai sugrįžta
vaikystė
pirštų galais
bijau pažadinti
svetimą pastabumą
kad neklaustų
„kiek sveria
tavo širdis?“
Aš prisimenu
ką sau leidau pamiršti
beieškodama paukščių
su tinklais delnuose
atimtais iš jūrų gelmių
nedrįstu pasakyti
kad sveria ji
šitiek
kai uždarytos langinės
ir trūksta smuiko stygos
nuo tylos
nuo tikrumo
nuvingiuoja takeliais
jautriais virpančiais pirštais,
kai leidžiu sau
prisiminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą