
Tarp kablelių ir tritaškių
Su tavim
tarp kablelių ir tritaškių
kartais tylime
kai užmiega ryto dangus –
viens kitą mylime
kol griaustinis matuoja
mūšio laukus
pirštais spragsėdamas
man per šaltus vokus
debesų ryžiai rieda..
Lyg tikėčiau,
kad iš dangaus –
aš nusileidusi
ir čia žemėj
be debesų
neišsiskleidusi.
Kol krūtinėj nešiojuosi
vėjo šiurenimus
aš be baimės žengiu
į naujus gyvenimus –
net jei Dievo mažai,
o lietaus nei lašo,
net jei mano širdis
nieko nebeprašo.

*
