šalčio sūpynėse
nors tamsus
ir tylus jis,
po pusmilimetrį
žiedlapiais skleidžias
kasdien –
nieks nemato.
Šaltus dūmų debesis
gena iš burnos
piemenėlis liežuvis,
tik susilietus pirštams
kumštinėse vilnonių siūlų
gaudynėse –
šilta.
Bet vis tiek
kažkodėl
taip pilna dangaus
krūtinėj –
skleidžias jis,
mėlynai
beldžias į širdį
nors niekas nemato.
Ačiū draugams. Už tai, kad esamuoju laiku jie yra taip, kaip yra. IR UŽ TAI, kad su jais lengva. Ir gera. Už tai, kad TAIP!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą