prisiminti

kaip žaltys

Iš suglamžyto šurmulio, chaoso –
basas,
kaip žaltys,
išsirango drovumas

Tiesūs žodžiai –
kaip strėlės į samanas.
Miško patalas –
solidus išdidumas.

Du kartus pabučiavus
sugrįžta,
kaip ir paukščiai
į pavasarį savo..

Tavo širdgėla,
vakar draskiusi širdį,
kaip rūkas rytinis –
staiga išgaravo.

Come into my world

http://youtu.be/TQs7_22CICI

O galėčiau pagal šitą šokt ant kokio namo stogo, m? Ir dar kad būtų mėlynų slyvų ir smilkalų, prašau. :)

tąkart

Žodžiai, kaip samanos,
prie nuogo kūno glaudžiasi.
Ištarti lengvai atsikvepia,
vakarais sušilusią galvą glosto.

Tingus savaitgalis
prie šulinio laižosi leteną,
kibiro dugne debesys šypsosi.

Laukinis laukimas baigėsi – vasara.

Tūkstančio žiemų nepakanka,
kad priglaustų žodžiais prie krūtinės
išrymotų nedrebėdami iki ryto.

Minkštom garsų balsėm širdį apglėbia,
gyvena.

Konservuoja žodžius kitam rudeniui –
tu prisimeni, sako,
mes sėdėjom prie šulinio
kiaurą naktį.

Tu prisimeni,
mūsų sienos tąkart sugriuvo.

***

http://youtu.be/afLCWJfVtKk

***

PAVASARIO

Viktorija V. "Pirštų galiukais"

tattoos

"All those beautiful boys
Tattoos of ships and tattoos of tears"

Radio Ga Ga

MUZIKA.

Ji visur ir visada su manimi.
Tik dėl muzikos didžiąja dalimi savo gyvenime jaučiuosi laiminga.

Neseniai sužinojau įdomų faktą, kad ir vaikai kartais padeda sukurti super hitus. :)

Ar jūs žinojot, kad Roger Taylor ("Queen" būgninikas), kai kiti grupės nariai jau buvo sukūrę bent po vieną super hitą, 1984 metais parašė "Radio Ga Ga".
Prie dainos pavadinimo prisidėjo Taylor'o tuo metu dvimetis sūnus Felix, kuris išgirdęs grojant radiją, sakydavo "Radio Poo Poo!". Tiesa, Taylor'as kiek pakoregavo du žodelius, kurie po 27 metų tapo itin reikšmingi vienai amerikiečių daininkei Stefani Joanne Angelina Germanotta, kuri šiuo metu yra itin plačiai žinomai būtent kaip Lady Gaga.
Tiesa, pseudonimą Stefani sugalvojo ne pati. Amerikos prodiuseris Rob Fusari pasiūlė šį pseudonimą, nes ji atėjusi į įrašų studiją vietoj pasisveikinimo visada traukdavo būtent šią "Queen" melodiją.

O grįžtant prie "Radio Ga Ga" - daina, kaip kritika, buvo skirta komercinę muziką grojančioms radijo stotims, kurios nepaliaudamos vis sukdavo tuos pačius hitus.
Taylor'as teigė, kad šitą dainą parašė inspiruotas MTV, nes labai daug paauglių tuo laiku žiūrėjo televiziją, vietoj to, kad pasiklausytų, ką groja radijo stotys.

Kalbant apie nekomercines radijo stotis, Lietuvoje dabar galima drąsiai sakyti didelį ačiū Dariui Užkuraičiui. Juk turime Opus3. Ir net nesvarbu, kad jos klausytis negalime ištisą parą. Gal kada nors..



Kadangi jau prabilau nekomercinių radijo stočių tema, ta proga siūlau pažiūrėti Richard Curtis režisuotą (beje jis pats parašė ir scenarijų) britų 2009 metų komediją "The boat that rocked" (tiesa, Amerikoje filmas pervadintas į "Pirate radio").

Filmo istorija pasakoja apie 1960 metus, kuomet Didžiosios Britanijos radijo stotys kasdien grojo vos kelias minutes roko muzikos.
Filmo garso takelis tikrai smagus. O ir vakarą praleisit lengvai bei su šypsena veide.



Matyt kartais būtent tokia ir turi būti muzika. Ir tikrai būtent toks turi būti laisvalaikis.

:)

Ar tikrai Armstrongas buvo teisus?

Šiandien keliu sau klausimą ar tikrai Armstrongas buvo teisus, teigdamas, kad
"We have all, the time in the world
Time ENOUGH for life
To UNFOLD"?

Sakoma, kad kas septyneri metai žmogaus organizmas keičiasi ir atsinaujina. Šiemet pradėjus galvoti, kas gi čia su manim vyksta, padariau išvadą (ir paskaičiavau savo metelius), kad išgyvenu būtent šį procesą.

Ir labai labai jaučiu, kad dabar manasis laikas ATSISKLEISTI (o taip, Armstrongas čia neklydo - "to unfold").

Kol mano mylimas brolis keliauja po Naująją Zelandiją, aš sėdžiu itin šaltos žiemos pagautoje Lietuvoje ir seku jo nuotykius internete.
Visagalė žiniasklaida vakar ryte taip išgąsdino žiniomis iš NZ, kad beveik norėjau atsisakyti įpročio rytais važiuojant į darbą klausytis radijo stočių.
Bet tikrai džiaugiuosi, kad vakar naktį Te Wai Pounamu saloj (arba tiesiog pietinėj Naujosios Zelandijos saloj) vykęs didžiulis žemės drebėjimas aplenkė ir mano brolį, ir kartu su juo keliaujančius (laimė laimė, kad jie šiuo metu yra šiaurinėje saloje Te Ika-a-Māui).

http://gastroles.blogspot.com/

dangaus

Taip pilna dangaus
šalčio sūpynėse
nors tamsus
ir tylus jis,
po pusmilimetrį
žiedlapiais skleidžias
kasdien –

nieks nemato.

Šaltus dūmų debesis
gena iš burnos
piemenėlis liežuvis,
tik susilietus pirštams
kumštinėse vilnonių siūlų
gaudynėse –
šilta.

Bet vis tiek
kažkodėl
taip pilna dangaus
krūtinėj –

skleidžias jis,
mėlynai
beldžias į širdį


nors niekas nemato.






Ačiū draugams. Už tai, kad esamuoju laiku jie yra taip, kaip yra. IR UŽ TAI, kad su jais lengva. Ir gera. Už tai, kad TAIP!

Why can't we be?

Nes paskutiniu metu per dažnai savęs to klausiu.
Ir jau tikiuosi greit nustosiu.

paleisti velniukus

Laikas, kai metas paleisti velniukus.

Kada bus laikas išmokti juos "ganyti"?

2010 12 01

"The die is cast. The dice are rolled." Lemtingas žingsnis žengtas.

Timbuktu

Nieks nekariauja ten –
Timbuktu.

Ten
cukranendrėse sugulę
žiūri į dangų.

Skaičiuoja sapnus.

Jų būna daug
(per savaitę
bent
trylika).

Visada jie prisimena
kur ką paliko.

Ir kiekvienas
ten žino
kas kam vakar nutiko.

Juokias ir
rankom matuoja
atstumus
iki durų kaimyno.

Vaikšto ten
basomis
ir be grimo.

Išeina visi
iš savo tvirtovių

ir renkas prie šulinio –
tyliai.

Pečiais susiglaudę
ratu jie susėda

verkia į šulinį,
o paskui
ilgai gieda.

Niekas nemiega
iki užveriami miesto vartai,

vėjo klausos ir prašo jie –
kad patartų.

Naktimis,
kai suminga vaikai,
skamba melodijos
tylios

ir lyg jonvabaliai
žybsi miesto langai.

Prašalaitis tikrai netikėtų –
mirkčioja
miestas,
tarsi pasaulį
iš tolo stebėtų.

Nieks nekariauja
tenai –
Timbuktu.

Kai paklydęs praeivis
barbena
prie vartų,

nieks nesiūlo iš karto
jam dūšios atverti
ir garsiai kvatoti –

jie paglosto pečius
ir sugulę į miegmaišį vieną –
visas miestas,
tarytum šeima –
eina miegoti.

Nors viduj pakeleivio
karas baisus,

jie tik glosto pečius.

– Ar matei kada nors? –
tyliai kužda į ausį
rodo žvaigždynus
ir veidą nuprausia,

nors jų miesto –
sūriausias vanduo,

susiglaudę šalia
jie nebijo,

jie tik glosto pečius

ir skaičiuoja,
kiek mylių –
iki debesies
to ar kito

ir taip –
iki ryto.

Jie tik glosto pečius
lyg niekur nieko

taip ištraukia
ginklus

iš praeivio
širdies,

kad nušvitus
ir jam
neskaudėtų.

*

Who brings the rain? Arba kas atneš degtukus?

Kai rašiau pirmą savo knygelę (sakau, kad pirmą, nes niekada negali žinoti ar nebus daugiau):) man redaktorė siūlė pavadinime paminėti lietų. Sakau kodėl? Atsakymas tąkart gal kiek ir nustebino. Bet mili sekundę pagalvojus, prisimenu, sakiau, kad visiškai sutinku su ja - LIETUS man reikšmingas.

"They say sing for your supper
But they say sing for your pain
But it won't bring the rain,
No it won't bring the rain
No no
Oh no no"



BE DEGTUKŲ

Kai abejonės sukas pašonėm
kaip katės prašydamos pieno

ir vakarienės metu
nieks neniūniuoja
širdingų melodijų –

trūksta artumo
net obuoliukams
ant virtuvinės prijuostės.

Sulytais delnais
akis nusišluosčius
naktis

atrodo
kaip šaltas sulytas
benamis.

Kai širdies liepsnos
vos vos
rusena.

Tu seniai išėjai
parnešti degtukų
aš dar laukiu –

dar laukiu.

Net jei jų tau netrūko.

O dabar rimtai

Šitas dienoraštis pernelyg mergaitiškas, pernelyg apie nieką ir tikrai neskaitomas. Todėl buvo nerašomas. Ilgai.

Bet ką jau padarysi, kad gimiau mergaite.
Ir dar tokia jausminga. Ką padarysi, kad gimiau "emocijų vulkanu". Ir moku kalbėti apie bet ką su bet kuo.

Gal ir daryti nieko nereikia. :) Svarbiausia, kad įdomu būtų.

Mėnesio ir metų (manyčiau visų, kiek gyvenu) naujiena - "Gerumo ambasadoriaus" apdovanojimas, kurį gavau.

Ne veltui vonioj repetuodavau su šampūno buteliukais, ką sakyčiau gavusi Grammy ar Oskarą.

O jei rimtai, tai šitas apdovanojimas - žymiai svarbesnis. Nes jis tikrai mano. Ne koks įsivaizduojamas ir neišgalvotas. Ir tikrai už tai, ką myliu ir kuo tikiu.

AČIŪ:)


Dar viena svarbi mintis man į galvą sugrįžo ir dūzgia kaip Karlsonas - reikia rimtai grįžti prie tikrųjų gyvenimo tiesų.

Nieko nebūna be reikalo.



Todėl įįįįkvepiame į plaučius naują oro gūsį ir verčiam kitą puslapį.



P.s. O jūs žinojot, kad baltosios meškos - kairiarankės? Kaip ir aš.

kai ilgai tyli..

Kai ilgai tyli - pamiršti, kaip reikia kalbėti.

Todėl trumpai -
be ko neįsivaizduoju dabar savo gyvenimo?

Be tavęs, m.

Ir be To Tikėjimo, kurį "pasodinai" manyje. Net be altruizmo ir pasakomo "ačiū" su šypsenom, matyt.

trumpi savaitgaliai, ilgi apsikabinimai, žalia arbata ir :)

Nors pasaulis kartais tikrai "aukštyn kojom", nors šiemet dar neskraidinau aitvaro, bet kartais pro atdarus langus pučiu muilo burbulus ir dažnai savaitgaliais juokiuosi gaudydama LAIMĖS krislus, bučinius, minutes, sekundes ir vakarus/rytus/naktis.
Ir dainuoju kartu su Rupert Everett;)




Rytui bundant


Nieko nekeisti
rytui tipenant
viską atskleisti

akių nesumerkus
delnus atlenkus
tikiu-

žingsniai pro šalį
reikiant sugrįžta
žodžiai be inkarų
šuliniuos tyliai grimzta

vos vos girdi
vakarais
kaip teliūškuoja
dūšioj vanduo

skiemenys supas
ir lipa virve
kol sukritę
suminga
ir dingsta
dugne.

Rytui bundant
apsikabinę

nieko nebijo
nieko nežino-

visą naktį
ugnį gesino.

I'd rather be your cocoon

"Cause if I'm betting against you
I think I'd rather lose"



I don't want perfect. I want pure happiness. Not perfect but real.
Su pykčiais ir juokais. Su desertais naktimis ir kutenimais.
Su meile kiekvienoj kūno ląstelėj.





"But I'm on your side
And I don't want to be your regret
I'd rather be your cocoon"

real happiness =)

wooohooo, šiandien visiškai for fun sudalyvavau vienos radijos konkurse ir laimėjau dienos prizą - dviračio remontą ir dviračio atšvaitų komplektą =) pirmą kartą gyvenime taip fainai pasisekė!!! BIKES RULE:)




P.S. Savaitės atradimas - ne "laužyti" ir "dėlioti", o priimti.

Jaukintis save.

kreidelėmis

Noriu piešti kreidelėmis. :)





"Išmok vertint tą, kuris apie tave svajoja ir nesigainiok to, kuris laimingas be tavęs"