Nieks nekariauja ten –
Timbuktu.
Ten
cukranendrėse sugulę
žiūri į dangų.
Skaičiuoja sapnus.
Jų būna daug
(per savaitę
bent
trylika).
Visada jie prisimena
kur ką paliko.
Ir kiekvienas
ten žino
kas kam vakar nutiko.
Juokias ir
rankom matuoja
atstumus
iki durų kaimyno.
Vaikšto ten
basomis
ir be grimo.
Išeina visi
iš savo tvirtovių
ir renkas prie šulinio –
tyliai.
Pečiais susiglaudę
ratu jie susėda
verkia į šulinį,
o paskui
ilgai gieda.
Niekas nemiega
iki užveriami miesto vartai,
vėjo klausos ir prašo jie –
kad patartų.
Naktimis,
kai suminga vaikai,
skamba melodijos
tylios
ir lyg jonvabaliai
žybsi miesto langai.
Prašalaitis tikrai netikėtų –
mirkčioja
miestas,
tarsi pasaulį
iš tolo stebėtų.
Nieks nekariauja
tenai –
Timbuktu.
Kai paklydęs praeivis
barbena
prie vartų,
nieks nesiūlo iš karto
jam dūšios atverti
ir garsiai kvatoti –
jie paglosto pečius
ir sugulę į miegmaišį vieną –
visas miestas,
tarytum šeima –
eina miegoti.
Nors viduj pakeleivio
karas baisus,
jie tik glosto pečius.
– Ar matei kada nors? –
tyliai kužda į ausį
rodo žvaigždynus
ir veidą nuprausia,
nors jų miesto –
sūriausias vanduo,
susiglaudę šalia
jie nebijo,
jie tik glosto pečius
ir skaičiuoja,
kiek mylių –
iki debesies
to ar kito
ir taip –
iki ryto.
Jie tik glosto pečius
lyg niekur nieko
taip ištraukia
ginklus
iš praeivio
širdies,
kad nušvitus
ir jam
neskaudėtų.
*
