Ar tikrai Armstrongas buvo teisus?

Šiandien keliu sau klausimą ar tikrai Armstrongas buvo teisus, teigdamas, kad
"We have all, the time in the world
Time ENOUGH for life
To UNFOLD"?

Sakoma, kad kas septyneri metai žmogaus organizmas keičiasi ir atsinaujina. Šiemet pradėjus galvoti, kas gi čia su manim vyksta, padariau išvadą (ir paskaičiavau savo metelius), kad išgyvenu būtent šį procesą.

Ir labai labai jaučiu, kad dabar manasis laikas ATSISKLEISTI (o taip, Armstrongas čia neklydo - "to unfold").

Kol mano mylimas brolis keliauja po Naująją Zelandiją, aš sėdžiu itin šaltos žiemos pagautoje Lietuvoje ir seku jo nuotykius internete.
Visagalė žiniasklaida vakar ryte taip išgąsdino žiniomis iš NZ, kad beveik norėjau atsisakyti įpročio rytais važiuojant į darbą klausytis radijo stočių.
Bet tikrai džiaugiuosi, kad vakar naktį Te Wai Pounamu saloj (arba tiesiog pietinėj Naujosios Zelandijos saloj) vykęs didžiulis žemės drebėjimas aplenkė ir mano brolį, ir kartu su juo keliaujančius (laimė laimė, kad jie šiuo metu yra šiaurinėje saloje Te Ika-a-Māui).

http://gastroles.blogspot.com/

dangaus

Taip pilna dangaus
šalčio sūpynėse
nors tamsus
ir tylus jis,
po pusmilimetrį
žiedlapiais skleidžias
kasdien –

nieks nemato.

Šaltus dūmų debesis
gena iš burnos
piemenėlis liežuvis,
tik susilietus pirštams
kumštinėse vilnonių siūlų
gaudynėse –
šilta.

Bet vis tiek
kažkodėl
taip pilna dangaus
krūtinėj –

skleidžias jis,
mėlynai
beldžias į širdį


nors niekas nemato.






Ačiū draugams. Už tai, kad esamuoju laiku jie yra taip, kaip yra. IR UŽ TAI, kad su jais lengva. Ir gera. Už tai, kad TAIP!

Why can't we be?

Nes paskutiniu metu per dažnai savęs to klausiu.
Ir jau tikiuosi greit nustosiu.

paleisti velniukus

Laikas, kai metas paleisti velniukus.

Kada bus laikas išmokti juos "ganyti"?

2010 12 01

"The die is cast. The dice are rolled." Lemtingas žingsnis žengtas.

Timbuktu

Nieks nekariauja ten –
Timbuktu.

Ten
cukranendrėse sugulę
žiūri į dangų.

Skaičiuoja sapnus.

Jų būna daug
(per savaitę
bent
trylika).

Visada jie prisimena
kur ką paliko.

Ir kiekvienas
ten žino
kas kam vakar nutiko.

Juokias ir
rankom matuoja
atstumus
iki durų kaimyno.

Vaikšto ten
basomis
ir be grimo.

Išeina visi
iš savo tvirtovių

ir renkas prie šulinio –
tyliai.

Pečiais susiglaudę
ratu jie susėda

verkia į šulinį,
o paskui
ilgai gieda.

Niekas nemiega
iki užveriami miesto vartai,

vėjo klausos ir prašo jie –
kad patartų.

Naktimis,
kai suminga vaikai,
skamba melodijos
tylios

ir lyg jonvabaliai
žybsi miesto langai.

Prašalaitis tikrai netikėtų –
mirkčioja
miestas,
tarsi pasaulį
iš tolo stebėtų.

Nieks nekariauja
tenai –
Timbuktu.

Kai paklydęs praeivis
barbena
prie vartų,

nieks nesiūlo iš karto
jam dūšios atverti
ir garsiai kvatoti –

jie paglosto pečius
ir sugulę į miegmaišį vieną –
visas miestas,
tarytum šeima –
eina miegoti.

Nors viduj pakeleivio
karas baisus,

jie tik glosto pečius.

– Ar matei kada nors? –
tyliai kužda į ausį
rodo žvaigždynus
ir veidą nuprausia,

nors jų miesto –
sūriausias vanduo,

susiglaudę šalia
jie nebijo,

jie tik glosto pečius

ir skaičiuoja,
kiek mylių –
iki debesies
to ar kito

ir taip –
iki ryto.

Jie tik glosto pečius
lyg niekur nieko

taip ištraukia
ginklus

iš praeivio
širdies,

kad nušvitus
ir jam
neskaudėtų.

*

Who brings the rain? Arba kas atneš degtukus?

Kai rašiau pirmą savo knygelę (sakau, kad pirmą, nes niekada negali žinoti ar nebus daugiau):) man redaktorė siūlė pavadinime paminėti lietų. Sakau kodėl? Atsakymas tąkart gal kiek ir nustebino. Bet mili sekundę pagalvojus, prisimenu, sakiau, kad visiškai sutinku su ja - LIETUS man reikšmingas.

"They say sing for your supper
But they say sing for your pain
But it won't bring the rain,
No it won't bring the rain
No no
Oh no no"



BE DEGTUKŲ

Kai abejonės sukas pašonėm
kaip katės prašydamos pieno

ir vakarienės metu
nieks neniūniuoja
širdingų melodijų –

trūksta artumo
net obuoliukams
ant virtuvinės prijuostės.

Sulytais delnais
akis nusišluosčius
naktis

atrodo
kaip šaltas sulytas
benamis.

Kai širdies liepsnos
vos vos
rusena.

Tu seniai išėjai
parnešti degtukų
aš dar laukiu –

dar laukiu.

Net jei jų tau netrūko.