tąkart

Žodžiai, kaip samanos,
prie nuogo kūno glaudžiasi.
Ištarti lengvai atsikvepia,
vakarais sušilusią galvą glosto.

Tingus savaitgalis
prie šulinio laižosi leteną,
kibiro dugne debesys šypsosi.

Laukinis laukimas baigėsi – vasara.

Tūkstančio žiemų nepakanka,
kad priglaustų žodžiais prie krūtinės
išrymotų nedrebėdami iki ryto.

Minkštom garsų balsėm širdį apglėbia,
gyvena.

Konservuoja žodžius kitam rudeniui –
tu prisimeni, sako,
mes sėdėjom prie šulinio
kiaurą naktį.

Tu prisimeni,
mūsų sienos tąkart sugriuvo.

***

http://youtu.be/afLCWJfVtKk

***