aš vėl sustoju
ir dairaus.
Iš kur pučia jūrų vėjas?
Jis primena žuvėdras
ir keltus
(iš šiandien į vakar)..
Ten laisvė,
mėlyni skraidantys žibintai,
kaip mūsų žaizdų bintai-
norai, teikiantys viltį...
Pažįstamas jausmas,
kai nebelauki,
kvėpuoji
–
ir nereikia
pirmauti
iš šiandien į
rytojų.
Sakei
Mes
Turime
Viso
Pasaulio
Laiką
(prisimenu)
Finišo tiesiojoj
nebežinau jau –
KAM?
Todėl sustojau.
****
PALEISTI NORUS Į LAISVĘ ir labai labai PATIKĖTI.
****
o čia turbūt ROJUS:
ir įkritus į mergaitiškas romantikas kartais įsivaizduoju, kad mano vestuvinė suknelė galėtų būti panaši į Jurgos:)
********
...ir gal dabar, kai truputį daug bijau, bus laikas, kurio labiausiai laukiu. Ir ateis didieji pokyčiai savirealizacijos srityje:)) Sako 2010ieji tam labai tinkami.
P.S. O aš vis dar noriu septynių dramblių:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą